Internete pasirodžius nuomonėms, kad vaikai besimokydami nuotoliniu būdu prarado septynis (?!) mėnesius mokslo ir, kad mokyklose klesti „nevaldomas“ nusirašinėjimas nusprendžiau pasidalinti savo mintimis. Nemanau, kad pasibaigus karantinui ir mano vaikui grįžus į mokyklą reikės suskubti ieškoti kokio nors prarasto laiko ar lopyti atsiradusias žinių spragas. Paskelbus karantiną mūsų mokykla tiesiog nuotoliniu būdu persikėlė į namų erdvę. Ir, tiesą pasakius, kaip mama, nematau nė mažiausio skirtumo, kad nuotolinio ugdymo kokybė skirtųsi nuo įprasto mokykloje. Dukros dienos režimas visiškai nesiskiria nuo eilinės mokslo dienos mokykloje – pamokos, konsultacijos, būreliai, namų darbai, tada laisvalaikis, kai tėvams baigiasi darbas. Antra, pamokų metu vaikai dirba kaip įpratę mokykloje, vyksta kontroliniai, savarankiški ar kūrybiniai darbai, įvairūs projektai, kai užduotys atliekamos grupės vaikų, ir gauti pažymiai, mokytojų komentarai, pastabos ar pagyrimai man sufleruoja, kad mokytojai nieko nepraleidžia pro pirštus. Be to, vyksta įprastas bendravimas tarp mokytojų ir tėvų, gauname laiškus iš mokytojų ir iš administracijos. Suprantu, kad kiekvienos mokyklos situacija skirtinga, tačiau mūsų tokia.
Yra ir nemažai nuotolinio ugdymo pliusų, pirma, vaikai patobulėjo IT srityje, antra, tapo gerokai savarankiškesni, trečia, įdomu tai, kad klasė formuojasi kaip vieninga komanda, jei kažkuriam vaikui nepavyksta prisijungti ar užstringa kompiuteris, tai supuola grupė klasės draugų ir padeda išspręsti problemas arba, jei kuris nors vėluoja į pamoką, tuoj į telefoną sukrenta draugų priminimai, kad paskubėtų. Dar vienas pliusas, susitaupo laiko važiavimui į mokyklą ir grįžimui namo, šitas laikas skiriamas pasivaikščiojimui lauke arba skaitymui. Verta pasidžiaugti, kad per kūno kultūros ar šokių pamokas vaikai skatinami pajudėti, atlikti pratimus ar kurti šokius. Smagu, kad auklėtoja ir mokytojai primena vaikams pajudėti per pertraukas, o per ilgąją net išbėgti į kiemą. Aišku didžiausias nuotolinio ugdymo minusas mokinių ir mokytojų tiesioginio kontakto nebuvimas, be to ir socializacijos vaikams labai stinga.
Dažnai pabrėžiama, kad nuotolinis ugdymas, tai mokytojų, moksleivių ir tėvų bendras darbas. Mano požiūriu nuo penktos ar šeštos klasės, tai tėvai tėra pagalbininkai, kurie užtikrina savo vaikui technines galimybes kokybiškam ugdymui, padeda vaikams atsikratyti streso ir nerimo kalbėdamiesi ar aptardami dieną, paskatina siekti geresnių rezultatų, rimčiau pasišneka, apie gautas mokytojų pastabas ar aptaria įdomesnį klausimą, kuris kilo pamokoje. Tačiau toks bendravimas su vaiku vėlgi turėtų būti įprastas kasdien, o ne tik nuotolinio mokymo metu.
Nepastebiu, kad mano dukros klasėje ypatingai klestėtų ir nusirašinėjimas. Mokiniai gerbia mokytojus bei save ir dauguma puikiai supranta, kad, jei mokantis nuotoliniu būdu stebuklingai pakils pažymiai, o grįžus į mokyklą rezultatai vėl kris, bus labai gėda pažiūrėti mokytojams ir klasės draugams į akis. Beveik visi klasės mokiniai jaučia atsakomybę ir prieš patį save, nusirašinėjant atsiranda žinių spragos, kurias reikės nori nenori likviduoti, tad teks vėliau gerokai daugiau pasėdėti prie vadovėlių.
Man asmeniškai juokinga klausyti, kai teigiama, kad mamos ar tėčiai už savo atžalas atlieka kontrolinių ar savarankiškų darbų užduotis. Nesuprantu, kaip suaugęs žmogus savo noru gali taip kenkti vaikui mokydamas sukčiauti ir įvarydamas nepilnavertiškumo kompleksą. Juk tėvai dukrai ar sūnui parodo, kad šis pats nesugeba atlikti paskirtos užduoties.
Mama Daiva