Minime Laisvės gynėjų dieną

//Minime Laisvės gynėjų dieną

Minime Laisvės gynėjų dieną

Mūsų mokiniai ir mokytojai kartu prisiminė laisvės ir jos puoselėjimo reikšmę. Bendruomenė prisijungė prie pilietinės iniciatyvos „Atmintis gyva, nes liudija“ ir visose klasėse vyko pilietiškumo pamokos, kuriose nagrinėti Sausio 13 dienos įvykiai. Taip pat 6-ų klasių mokiniai aplankė Televizijos bokštą ir ten prisiminė Laisvės gynėjų dienos aukas, 8 kl. mokiniai dalyvavo minėjime Lazdynuose, o IIG kl. mokiniai pasidalino kūrybiniais rašto darbais.

    

  

Šiandien  SAUSIO 13-OJI –  ypatinga diena, pakeitusi tautos ir valstybės gyvenimą. „Šią įsimintiną datą gimnazijoje įprasmino IIG klasės mokinių Gabrielės, Adomo ir Justino  mintys apie tai, kaip gyvenome praeityje, gyvename dabar ir kokioje Lietuvoje jaunimas norėtų gyventi po 20 metų. Mintys iš eseistikos konkurso „Kokioje Lietuvoje norėčiau gyventi po 20 metų?“ darbų,“ – pasakoja mokinius ruošusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ingrida.

 JUSTINAS

Ateities Lietuva turėtų būti valstybė, kuriai mes norėtume priklausyti ne vien todėl, kad čia gimėme ir esame laisvi, bet ir todėl, kad čia pildosi mūsų svajonės, o dėl svajonių realizavimo stengiasi visi. Kaip koks poetas galėčiau pasakyti, kad  žmogus be tėvynės – lakštingala be giesmės, tačiau pakaks nepameluotos įžvalgos, kad kai iš širdies giedu savo valstybės himną, juntu pasididžiavimą mūsų praeitimi ir padrąsinimą kurti ateities Lietuvą.

*** 

       

Ir po 20 metų norėčiau regėti išsaugotus miestų senamiesčius, tokius garsius savo senove ir kultūros dvasia kaip Vilniaus, Kauno, Kėdainių senamiesčiai. Negalėčiau patikėti, jeigu jie būtų sugriauti ar suniokoti dėl naujų ateities technologijų. Juk Lietuvos miestų ir miestelių šimtmečius įamžinusi architektūra, žmonių surinkti ir per sukilimus, karus ir pokarius saugoti istorijos faktai – tai mūsų bendras kultūrinis paveldas. Be jo ateities gyvenimas būtų materialiai gal ir patogus, bet be autentikos, be galimybės patirti džiaugsmą prisilietus prie kokio nors senovinės gyvensenos relikto.

***

                                                                

Manau, mūsų tėvai ir mes, jaunimas, praeitį gerbsime ir išsaugosime. Visos pilys, muziejai rūmuose, senoviniuose svirnuose ar trobose nepakis ir visada lauks smalsių Lietuvą norinčių pažinti savųjų ir svečių.

***

                                                              

Labai viliuosi, kad po 20 metų atpažinsiu ir lietuvių kalbą, nes gimtoji kalba yra ypač svarbi mūsų tautos tapatybės ieškojimo kelyje. Galbūt lietuvių kalboje karaliaus daugiau tarptautinių žodžių, bet vis  dar girdėsime tariant: ,,skalsi duona“, ,,skaistus pavasario rytmetis“, ,,mano mylimoji“, ,,dėkoju ir sudiev“.

***

                                                             

Bet mano šalis ateityje tikrai neatsiliks nuo pasaulinių madų ar naudingų technologijų. Nes mano kartai tai yra labai svarbu – mes norime gyventi įdomų ir įvairų gyvenimą.

 Norėčiau, jog Lietuvoje būtų dar labiau vertinamas mokslas ir menas. Mokslininkai ir menininkai garsintų mūsų šalį ir kviestų svečius iš viso pasaulio atvykti, išvysti jų nuostabiai atliktus kūrinius. Bet nuliūsčiau, jeigu ateityje technologijos būtų taip stipriai ištobulėjusios, jog žmonės prarastų gebėjimą bendrauti ar susisiekti su savo pažįstamais, nebemokėtų be naujųjų technologijų pagalbos atlikti įprastų darbų, prarastų visas svarbiausias žmogiškąsias savybes, be kurių mes netektume savito vidinio pasaulio ir kritiško mąstymo.

***

                                                              

Deja, šiomis dienomis dalis jaunimo nejaučia, kokia svarbi yra valstybė, kurioje jie gyvena, ir nemato prasmės jos tobulinti. Tik ir svajoja, kaip išvažiuoti ir gyventi užsienyje. Bet tikiu, kad  jaunuoliai, gimę ir užaugę laisvoje Lietuvoje, ilgainiui supras savo gyvenimo vertybių prasmę ateičiai. Jie nevartos tiek daug alkoholio, rūkalų ar kitų pavojingų medžiagų, vengs prievartos ir patyčių.

                                                              

GABRIELĖ

Dabarties laisvė ir didelės galimybės mums, jaunajai kartai,  – tai praeities Lietuvos žmonių  nuopelnas. Lietuvos praeitis didinga. Mane įkvepia kovos dėl tautos ir valstybės išlikimo ne tik pasaulio žemėlapyje, bet ir praeities kasdieninės pastangos brandinti žmonių sąmoningumą, vienybę ir laisvės siekius, įkvėpti norą išsikovoti kultūringos ir civilizuotos tautos vietą  pasaulyje. Praeitis mus išmokė neįkainojamų pamokų.  Įgijome svarbios patirties, pažinome praradimų skausmą ir pergalės džiaugsmą. Tik praeities kovų dėl laisvės ir kultūros dėka dabar esame laisva, nepriklausoma valstybė. Iš praeities mes norime mokytis nedaryti tų pačių istorinių klaidų, stengiamės kilti tik aukštyn savo moralės laiptais.

***

                                                       

Keistai sutampa, kad prieš daugiau negu 20 metų  dabar 9 klasėje mūsų skaitoma ir nagrinėjama rašytoja Vanda Juknaitė buvo liudininkė, kokia šalta ir nemylinti buvo Lietuva silpniausiems – asocialių šeimų vaikams –  per pirmąjį mūsų nepriklausomybės dešimtmetį (1991–2000). Autentiška ir kupina šokiruojančių tiesų mums buvo ši knyga – ,,Išsiduosi. Balsu”. Atrodytų per tuos 20 metų po knygos pasirodymo Lietuva žengė didžiulį  politinės laisvės ir ekonominės gerovės žingsnį, tačiau  nedėmesingumo žmogui problema turi per gilias šaknis. Ir šiandien skurstantys, likimo nuskriausti vaikai ir suaugusieji lieka šešėliuose. O nesusiduriantys su skurdu vargiai pripažįsta jų problemas. Galbūt todėl, kad patys nori gyventi sėkmingame ir turtingame pasaulyje ir žmogiškai padėti gyvenimo nuskriaustiesiems trūksta laiko ir noro…

***

                                                              

Užuot iškėlus žmogaus nuvertinimo problemas kaip pačias svarbiausias, su jomis yra susitaikoma. Šiandien  alkoholio vartojimas Lietuvos visuomenėje yra normalizuotas, toleruojamas.  Vietoj alkoholio  jaunimui reklamuojamas nealkoholinis alus, vynas. Taip apgaulingai pratinamasi prie vartojimo ir būtinybės ateityje pabandyti kažko stipresnio. O šią problemą turintis asmuo dažnai yra užjaučiamas net savo artimųjų. Taip tiek artimieji, tiek pats žmogus priima savo ydą kaip normą, įsileidžia ją į save ir nesistengia jos spręsti.  O vėliau kyla dar didesnių problemų: materialiniai nuostoliai, žmogaus gyvybės ir sveikatos nuvertinimas… Į alkoholio žabangas patekusiems ar nuo jos nukentėjusiems žmonėms yra gėda kelti šią problemą kaip vieną iš svarbiausių, kalbėti apie ją viešai, ieškoti sprendimų, todėl ji tampa tarsi gyvenimo dalimi, apie kurią visi žino, bet nenori pripažinti. Juk kaip galima kovoti su tuo, kas ir šiandien, ir greičiausiai net po 20 metų visuomenėje bus „normalu“?               

                              ***                                  

 

Kita ,,norma“, su kuria jau pradedame aktyviau nesitaikstyti, – netolerancija. Nors šiandien mūsų visuomenei dar stinga tolerancijos, tikiu, kad tapę suaugusiais, brandžiais žmonėmis, po 20 metų Lietuvoje  jau visiškai nesitaikstysime su stereotipais ir leisime šalia savęs ramiai gyventi įvairios rasės, tautybės, išvaizdos, pasaulėžiūros, prigimties, įsitikinimų žmonėms. Šiandien man atrodo, jog Lietuvos žmonių akiratis yra dar labai siauras, o stereotipai ir principai aukšti. Galbūt siauras akiratis gali būti viena iš sovietinio laikotarpio palikimo pasekmių? Sovietmečio gyvenimo standartai  taip paveikė mūsų senosios kartos ir jų vaikų mąstymą, kad kai kuriems vis dar sunku atsisakyti senųjų gyvenimo principų ir požiūrių.  Kiekvienas iš žmonių minios išsiskiriantis žmogus priimamas pašaipiais žvilgsniais, apkalbomis bei juoku. Į tokius žmones žiūrima nepatikliai, jie vadinami geriausiu atveju keistuoliais, o kraštutiniu atveju yra nenoriai priimami į darbą, į kaimynystę, į bendruomenę…  Naujovės ir įvairovė kelia žmonėms išgąstį. Tada kyla noras  priešintis, nes reikia likti savo komforto ir  susiformavusių pažiūrų zonoje. Anksčiau griežtai kontroliuoti, dabar patyrę laisvę žmonės nebežino, kaip elgtis.

***

                                                        

Man atrodo, kad Lietuvos visuomenei svarbu ir toliau nelikti vaiku, o bręsti,  mokytis darniai sugyventi taikoje su pasaulio įvairove –  tada būsime vieningi ir tikrą pavojaus akimirką, kai reikės apginti tėvynės vertybes.

***

                                                        

Taigi po dvidešimties metų įsivaizduoju  mylimą Lietuvą brandesnę –  išsprendusią pačias giliausias ir skausmingiausias problemas. Tačiau pirmiausia šias  problemas  pripažinkime.  Lietuvos visuomenei linkiu ne slėpti savo skaudulius, o juos gydyti. Turime mokytis iš praeities klaidų, tačiau negalime morališkai likti tame pačiame lygyje. Ir šiandien, ir po 20 metų žmonių moralinė pažanga bus visuomenės variklis, kurio dėka galėsime kurti gražią ateitį. Pokyčiai  nieko nelaukiant turi vykti dabar, nes, kol suvokiame jų prasmę ir įtaką ateičiai, dabartis tampa praeitimi.

ADOMAS K.

                                                                    

 

Laisvė, vienybė, dora, bendradarbiavimas, ekologija ir modernus gyvenimas – štai kokius žodžius šiandien kartojame ir kartojame… O kartodami pradedam tikėti, kad jau tuoj tuoj priartėsime prie turtingiausių ir pažangiausių pasaulio šalių. Bet kažkodėl svajodami apie ateitį vis dar be gailesčio pakritikuojame savo dabartį ir tikime, kad po 20 metų Lietuva bus ir atpažįstama, ir kitokia.

Net ir po dvidešimties metų aš norėčiau gyventi laisvoje, demokratiškoje,  bet daug vieningesnėje Lietuvoje. Mokydamiesi istorijos sužinome, kad kai valstybės laisvei iškyla pavojus arba ji patiria okupaciją, priespaudą, terorą, žmonės tampa vieningesni – jų bendruomeniškumas ir tautinės ambicijos pradeda labiau reikštis. Tačiau, kai žmonės pagaliau atgauna  išsvajotąją laivę ir išsivaduoja nuo pavergėjų, jie po truputį pradeda pamiršti laisvės vertę. Tada ir prasideda įvairūs nepasitenkinimai savo gimtine, jos valdžia, gyventojais. Užuot bandydami ką nors keisti patys, žmonės renkasi lengvesnius gyvenimo kelius ir ieško laimės svetur. Bet man atrodo – svarbiausia yra nepamiršti, kad  mes patys kuriame savo tautą ir jos ateitį, todėl visi esame atsakingi už tėvynės gerovę.


***

                                                          

Ateityje Lietuva tikrai gali tapti vieninga visuomene  ir tai mums patvirtina 1991 metų  sausio tryliktosios įvykiai. Norėčiau, kad tokia vienybė kaip tą lemiamą tautos ateičiai dieną grįžtų ir lietuviai nebepeiktų vienas kito, stotų mūru vieni už kitus, nes draugiškoje visuomenėje galima nuveikti daug bendrų gerų darbų.                 

                                     ***                                      

Mūsų šalies sąmoningumo lygį rodo ir dabartinės pandeminės situacijos sprendimai. Visi turime jausti atsakomybę dėl dabar vyraujančios dramatiškos situacijos, kai nebegalima padėti išgelbėti sergančiųjų Covid-19 gyvybių. Visi norėtume, jog pasibaigtų pandeminis laikotarpis ir  galėtume gyventi be jokių apribojimų. Aš ir mano draugai skiepijamės ir nešiodami kaukes saugome kitus. Tikiu, kad ir didesnė dalis Lietuvos jaunimo galvoja kaip mes, todėl labai realu, jog po 20 metų korona virusas bus išnykęs arba skiepysimės ir turėsime efektyvių vaistų. Bet tam jau šiandien reikia tikėti ir vadovautis mokslo pažanga, o ne mažiau išsilavinusių ir išsigandusių žmonių komentarais internete ar televizijoje.

 Dėl saugesnės ateities  turime visi pasistengti ir jausti pareigą saugoti ne tik save, bet ir kitus. Valstybė mūsų neišgelbės su įvairiais apribojimais, jeigu patys nebūsime sąmoningi, nesielgsime atsakingai ir bijodami ligų jas neigsime ar nesigydysime, savęs nesaugosime.

***

                                                          

Svajoju, kad Lietuva po 20 metų visiškai atsikratytų plastikinių butelių, šakučių ir kitų plastiko gaminių. Daugelis valstybių jau bando įdiegti šią švaros filosofiją  savo šalyse, tik mes pradėję rinkti ir supirkinėti tarą, o miestuose pastatę konteinerius truputį sustojome – nenorime rūšiuoti ir sakome, kad tai atima brangų mūsų laiką. O juk kiekvieno sąmoningas elgesys būtų didelis žingsnis švarinant tėvynę.

***

                                                           

Ir dėl Lietuvos jaunimo švietimo turiu gerą idėją.  Kiekvienai valstybei yra labai svarbi kokybiška ugdymo sistema ir geras jaunų žmonių išsilavinimas. Ne išimtis yra ir Lietuva. Kaip mes galėtume pritraukti, sudominti jaunimą ir pagerinti jo mokymosi rezultatus?

Mano idėja skirta mokiniams ir jos pavyzdys būtų studentų atliekama praktika universitetuose. Kodėl gi nepabandžius tokios praktikos savanorystės principu diegti ir su mokiniais? Toks būdas padėtų vyresniųjų klasių jaunimui atsirinkti, kokia profesija jiems įdomi ir tinkama. Esu įsitikinęs, kad mokslo ir švietimo ministerija dabar suorganizavusi tokio tipo ilgalaikį projektą, po 20 metų džiaugtųsi ne miegančiais mokyklos suole, bet entuziastingais ir labai susidomėjusiais įvairiomis profesijomis mokiniais.

***

                                                          

Saugoti turime ir Lietuvos kraštovaizdį. Šiandien jau galiu pasidžiaugti, jog dėl apgalvotos miškų saugojimo ir plėtimo politikos Lietuvos miškingumas tik didėja. Gal ir po 20 metų mes dar galėsime pamatyti šimtametes liepas ar dar senesnius neiškirstus ąžuolynus, pušynus, eglynus. Aš džiaugiuosi, kad pripratome prie visuomeninių organizacijų vykdomų įvairių akcijų, tokių kaip ,,Darom“. Viliuosi, kad po 20 metų galėsime būti viena švariausių valstybių visoje Europoje.

***

                                                          

Taigi savo ateities vizijose apsvarstau daugelį idėjų, kaip galėčiau prisidėti prie ateities Lietuvos gerovės ir jau dabar stengiuosi padaryti, kiek galiu, kad jos būtų įgyvendintos. Nes mano ateities Lietuva tikrai bus sąmoningesnė ir pažangesnė negu šiandien.

 

 

2022-01-13T15:18:31+02:00 13 sausio, 2022|Pagrindinis ir vidurinis ugdymas|