Lituanistams Karaliaučiaus kraštas ir Kristijono Donelaičio Tolminkiemis išsvajota gyvenimo kelionė. Ką patyrėme mes, trys lituanistės –  Jovita, Dainora ir Ingrida – iš ,,Saulės“ privačios gimnazijos? Ar verta?

Dar  neužmiršome sovietmečio, todėl  krašto kontrastai beveik nestebina. Truputį skaudina, kad tik dabar čia puolama po šukelę klijuoti praeities istoriją su nykoka dabartimi ir didžiuotis tuo, kas nesava. Bet apžvelgėme Tolminkiemio bažnyčią, pavaikščiojome po bažnyčios teritoriją – sienos perėjimo sunkumai neleidžia laukti 2 val., kol atidarys čia įkurdintą muziejuką.

Prieš futbolo čempionatą kaliningradiečiai parestauravo kažkada didingą Karaliaučiaus katedrą – ji stovi kaip priekaištas, kad daug kas prarasta: nežinoma, kurioje katedros vietoje palaidotas kunigaikštis Albrechtas – pirmosios Martyno Mažvydo knygos užsakovas, vietoj vitražų – butaforiniai langai, išdaužyti antkapiniai paminklai. Tik filosofo Imanuelio Kanto kapavietė rekonstruota ir sulaukia turistų. Apie lietuviškas jo šeimos šaknis gidai čia neužsimena –  stengiasi neaštrinti nepatogių temų, susijusių su lietuvybe ar vokiškąja kultūra. Už Karaliaučių-Kaliningradą įdomesni pakraščio miesteliai arba pajūro kurorto zona, nes čia daugiau Antrojo pasaulinio karo metu nesugriauto paveldo.

Kaip jautėmės? Dviprasmiškai. Paviršiuje patogiai, kad esame gerokai pinigingesni už vietinius, giliai širdyje – ironiški ir nostalgiški, kad tai, kas mums svarbu, minimaliai (bet galbūt ir didelėmis kultūrą vertinančių kaliningradiečių pastangomis) aptvarkyta. Kokie jausmai dominavo?  Atjauta, kad krašte dideli socialiniai kontrastai ir lėtas progresas, ir  nuostabus laisvės pojūtis, kad mes esame žmonės sau, savo tautai, pasauliui, o jie šiandien tą sunkiai galėtų suprasti. Pabuvus ten geriau įvertini, kas kaip slogus sapnas praėjo, ką laimėjome, ką toliau turime ginti ir kurti.

Ingrida Kapočienė – gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja-metodininkė.